BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Juodraščiai

2012-07-24

1LXXII. Motion Picture Soundtrack (3)

Posted by Povilas in Be temos

Oh, it don’t rain anymore
I go outdoors
Where it’s fun to be
And I know you love me

I know you do

Pamažu lietus nurimo. Į gatves sugrįžo žmonės. Jie atsargiai žengė per vandens upeliukus, skubančius link nutekamųjų vamzdžių. Pagalvojau, kad ir man bus pats metas eiti kur nors kitur. Pavyzdžiui namo. Ten juk turėjau kompiuterį, grūste prigrūstą vogtos muzikos. Todėl pabaigiau kavos likučius ir išėjau pro duris.

Iš lėto žingsniavau šlapiu grindiniu. Saulė vėl buvo išlindusi ir dabar kaitino taip stipriai, kad galėjai jausti kaip garuoja visas pasaulis. Labai greitai iš tos lietaus gaivumos visiškai nieko nebeliko.

Priėjau sankryžą ir atsistojau prie perėjos laukdamas kada užsidegs žalia šviesa. Tada ir pamačiau Ją. Tai buvo nedidukė mergina šviesiais susivėlusiais plaukais. Jos ausyse styrojo ausinės ir aš kažkodėl buvau tikras, kad iš jų sklinda kažkas gero. Taip maniau neatsitiktinai: prie alkūnės Ji buvo išsitatiuravusi atlikėjo Prince‘o simbolį. Man tai buvo šioks toks įrodymas. Kataloge juk tokio piešinio nerasi.

Raudona dar buvo neužgesusi, kai ji šovė pirmyn. Aš sao ruožtu paklusau eismo taisyklėms ir likau laukti. Galiausiai pajudėjau ir galėjau stebėti kaip Ji išsitraukia iš kišenės cigarečių pakelį, prisidega vieną, grakščiai išpučia dūmus, tada kažką pareguliuoja savo muzikos grotuve (gal rado rūkymui tinkamesnę dainą?)… Reikėtų Ją pasivyti ir užkalbinti, pagalvojau aš. Kodėlgi ne?

- Labas. Man labai patinka jūsų taturiuotė! – pasakyčiau.

- Kuri? – paklaustų ?i.

- O jūs turite ne vieną? Na, aš kalbėjau apie tą, kuri yra prie jūsų alkūnės.

- Aaa, dėkui…

- Tai jums patinka Prince‘as?

- Ką? Ak, taip. Žinoma. O tu pats irgi gerbėjas?

- Tikriausiai ne. Niekad per daug jo nesiklausiau. Tiesa, Purple Rain yra puikus albumas… bet šiaip nesu gerai su juo susipažinęs.

- Daug prarandi!

- Taip taip, tikriausiai. Bet aš galiu pasitaisyti!

- Tikrai?

- Taip. Tik nuo ko čia pradėti..?

- Aš tau galiu iškepti kokį diskelį…

- Tikrai?

- Taip. Juk nesunku. Kuo tu vardu?

Štai kaip viskas būtų paprasta. Tiesa, galvoje kurti tokius scenarijus yra kur kas lengviau nei juos įgyvendinti realybyje.

Tačiau aš pasiryžau. Paspartinau žingsnį ketindamas Ją pasivyti ir imtis veiksmų.

Tačiau staiga atsiminiau, kad man būtinai reikia nusipirkti skardinę konservuotų pupelių, todėl tą akimirką, kai Ji jau buvo ranka pasiekiama, nėriau į kairę ir atsidūriau parduotuvėje…

Kasininkių akmeniniais veidais draugijoje iš karto pasijaučiau ramiau ir saugiau.

Rodyk draugams

2012-07-05

1LXXI. Motion Picture Soundtrack (2)

Posted by Povilas in Be temos

Who loves the rain
Who cares that it makes flowers
Who cares that it makes showers
Since you broke my heart

Who loves the sun
Who cares that it is shining
Who cares what it does
Since you broke my heart

Galbūt man derėtų tiesiog sprukti pro duris. Taip, tai būtų visiško bailio žingsnis, bet aš niekad ir neapsimetinėjau esąs kitoks. Tačiau lauke pliaupė atsakančiai. Šaligatvis visai ištuštėjo - visi praeiviai tūnojo po kokia nors pastoge. Tik patys atkakliausi vis dar demonstravo net kiek komiškai atrodantį ryžtą ir prisidengę skėčiai bandė stumtis į priekį.

Jos žvilgsnis vėrė mane tiesiog kiaurai. Gal derėtų tiesiog prieiti ir atsiprašyti. Atsiprašau, kad nejučiomis ėmiau klausytis jūsų pokalbio telefonu. Žinau, kad tai buvo įžūlus jūsų privatumo pažeidimas. Tačiau jūs tokia graži, ir aš niekaip negalėjau susilaikyti jūsų nestebėjęs. Maldauju nelaikyti pykčio ir dovanoti man. Iš visų jėgų pasistengsiu, kad panašūs incidentai daugiau nebepasikartotų. Kažkaus panašaus.

Lyg pajutusi mano atgailą ji pagaliau nusuko žvilgsnį nuo manęs. Aš kiek lengviau atsikvėpiau. Išsitraukiau iš kuprinės Tolkien’o “Hobitas, arba Ten ir Atgal”. Bilbas kaip tik klejojo po Gūdžiosios girios tamsumą, kovėsi su vorais ir gelbėjo nykštukus. Nuostabi knyga. Beskaitant ir pats užsinori atsidurti Vidurio žemėje, leistis į nuotykį. Kita vertus, ar ne to paties norėjo ir Frodas? Jis juk irgi troško savojo Nuotykio. Tačiau jo Kelionė pasirodė esanti visai kitokia. Gerokai sunkesnė ir tamsesnė. Kiekvienas turi savo kelią ir savo likimą - kitų gyvenimų atkartoti yra neįmanoma. Kažkodėl visada atsimindavau šią mintį. Ji buvo kažkuo paguodžianti ir tuo pat metu įkvepianti.

Pabaigiau skyrių ir užverčiau knygą. Gražioji barista tvarkė savo darbo vietą. Iš lėto gurkšnojau kavą ir žvelgiau čia į ją, čia pro langą. Lietus pamažu rimo. Į gatvę vėl išlindo žmonės. Stebėdamas juos jaučiausi lyg žiūrėčiau televizorių. Man dažnai taip būdavo. Ryšys tarp manęs ir likusio pasaulio tarsi kažkur dingdavo, ir aš nebesijausdavau esąs jo dalimi. Tiesiog stebėdavau gyvenimą iš šono, o pats jame nedalyvavau. Galvojau apie tai, kad šiandien dar taip su niekuo ir nepasišnekėjau. Per visą dieną man iš burnos išsprūdo kokie penki sakiniai. Ko gero, diena taip ir pasibaigs. Anokia čia ir naujiena - man taip pasitaikydavo palyginti dažnai. Ir vis dėlto prie tokių dalykų visiškai priprasti paprasčiausiai neįmanoma.

Kompanijos man dar ir kaip norėjosi. Prieš tai bandžiau prisišaukti kelis pažįstamus, bet jie arba negalėjo, arba nenorėjo su manim susitikti, ir išėjo taip kaip išėjo. Svarbiausia tokiomis akimirkomis nepradėti pykti ir kaltinti viso pasaulio. Kažkodėl visų labiausiai norėjau pamatyti vieną merginą, su kuria šiaip jau buvom susitikę tik kelis kartus. Kartais labiausiai pasiilgsti žmonių, kurių beveik nepažįsti. Nežinau ar mūsų susitikimus galėjai pavadinti pasimatymais. Norėjau taip manyti. Man ji labai patiko. Ji turėjo trumpus šviesius plaukus, blyškiai mėlynas akis ir gražias kojas. Buvo šiek tiek patrakusi, domėjosi tuo, apie ką ir aš pats norėjau sužinoti daugiau. Mes netgi visai neblogai sutarėm. Tačiau, ko gero, laiku nežengiau to pirmojo žingsnio ir šiaip buvau per drovus. Ji taip ir dingo iš mano gyvenimo. Ėmė mane ignoruoti ir tiesiog atsikratė manimi. Kai paskutinį kartą matėmės, įbrukau jai į rankas pakvietimą dviems į kiną ir liepiau pasirinkti tinkamą datą. Net nereikia sakyti, kad nieko gero iš viso to neišėjo. Į kiną mes taip ir nenuėjom.

- Ar žinai tokią dainą “Pale Blue Eyes”? - būčiau paklausęs kino teatro salėje prieš prasidedant filmui.

- Ne.

- Aš tau atsiųsiu nuorodą. Tu privalai ją išgirsti.

- Gerai. - atsakytų ji, o aš išdrįsčiau paimti ją už rankos.

Rodyk draugams

2012-07-02

1LXX. Motion Picture Soundtrack (1)

Posted by Povilas in Be temos

I had seven faces
Thought I knew which one to wear
But I’m sick of spending these lonely nights
Training myself not to care

 

Naktimis
dažnai pabusdavau, atsisėsdavau ir kelias sekundes bandydavau susiprasti, kur
esu. Tada vėl krisdavau ant čiužinio ir susigūždavau po antklodę. Tačiau tos
nepaaiškinamos baimės akimirkos tarytum palikdavo sąmonėje kažkokią žaizdelę. Ji
taip niekada ir neužgydavo. Baimės būta labai paprastos. Aš tiesiog bijojau,
kad pabudus man ir vėl teks bandyti gyventi. Gal todėl rytais ir pabusdavau su
skaudančia galva, pavargęs dar labiau nei buvau prieš miegą. Nesvarbu kiek jo
bebūtų: šešios ar vienuolika valandų. Toks buvo mano gyvenimas. Kito neturėjau.
 Stengiausi kokiu nors būdu įnešti į jį
daugiau disciplinos. Kažkodėl man atrodė, kad būtent disciplina yra geriausias
vaistas nuo visų bėdų. Tiesa, rezultatas nebuvo toks pastebimas kaip kad aš
laukiau ir tikėjausi. Tačiau vilties nepraradau. Ko gero, tai ir buvo
vienintelis dalykas, kurį turėjau; vienintelis dalykas, kuris laikė mane šiame
pasaulyje. Rytojus man rodėsi kaip kažkas mistiško, nepasiekiamo. Ar įmanoma jo
laukti? Turėjau tik vieną atsakymą į šį klausimą…

Vieną iš
tokių dienų be tikslo klajojau po vakarėjantį miestą. Ore tvyrojo lietaus nuojauta
ir aš žinojau, kad labai greitai man gali tekti sušlapti. Pradėjau ieškotis
vietos, kurioje galėčiau pasislėpti nuo šios grėsmes. Man žvilgsnis užkliuvo už
vienos kavinukės. Patekau ten pačiu laiku – jau man žengiant pro duris pradėjo
kristi masyvūs lietaus lašai. Pasiėmiau patį didžiausią, kokį tik įmanoma,
puodelį juodos kavos ir įsitaisiau fotelyje prie lango.

Kažkodėl kavinė
buvo pustuštė. Čia sėdėjo nedidelė paauglių kompanija, ir dar keli žmonės
paskendę savo kompiuteriuose. Mano dėmesį visgi labiausiai traukė barista. Tai
buvo mergina tamsiais garbanotais plaukais, labai gražiais veido bruožais,
didelėmis rudomis akimis. Po prijuoste ji dar dėvėjo kelius vos siekiančią rudą
suknelę. Į pasaulį ji žvelgė su kažkokiu labai žaviu išsiblaškymu – jos viduje
vyko kur kas įdomesnių dalykų. Susidarė įspūdis, kad jos galvoje groja  mėgstamiausia daina ir ji buvo visiškai joje
paskendusi. Jeigu čia būtų koks indie filmas, kurių dabar jau esu pamatęs
tikrai nemažai, mes kokiu nors būdu susipažintumėm ir tt. ir pan., galvojau aš.
Tačiau čia nebuvo joks filmas. Dažnai norėtųsi , kad gyvenimas būtų į jį
panašus, bet, kaip dainuojama vienoj dainoj, “it’s not like the movies, they
fed us on little white lies”. Štai kodėl aš tiesiog vogčiomis ją šiek tiek
pastebėsiu, o po to pabėgsiu iš šios kavinės.

Tačiau tada
jai kažkas paskambino. Klausytis svetimų pokalbių lyg ir nemandagu, o aš
stengiuosiu bent apsimesti tokiu, todėl girdėjau tiktai jo nuotrupas.

-         
Taigi žinai, kad dirbu… ne ne, man viskas
gerai… taip, tikrai… susitvarkysiu kaip nors, juk nėra viskas taip jau ir
blogai… šitai gal net ir į gera… aš nenoriu apie tai dabar kalbėti,
juolabiau telefonu… iki…

Ji įsikišo telefoną atgal į prijuostės kišenę, o tada
pažvelgė tiesiai į mane. Aš greitai nudelbiau žvilgsnį žemyn, bet žinojau, kad
ji suprato.

Ar bent  jau numanė.

Rodyk draugams

2012-06-27

1LXIX. Gabalėlis atsiminimų

Posted by Povilas in Be temos

Dvylikta klasė.

Kai gerai pagalvoji, tai supranti, kad tryliktos nėra ir būti negali, ir gyvenimas netrukus stipriai pasikeis.

Negerai.

Egzaminai ir visa kita jau ant nosies galiuko ir artėja link akių suvedimo. Labai pavojinga situacija. Kad nors mokėčiau mokytis…

Ai, velniop.

Jeigu susimausiu, keliausiu į Šri Lanką, užsidarysiu budistų vienuolyne ir sieksiu Nirvanos.

- O kodėl būtent į Šri Lanką? -  klausia mano pusiau slaptas adoracijos objektas.

Akimirką pasigėriu ja, besišypsančią, ir sakau:

- Dėl to, kad ten vyrauja Theravados budizmas. Jis man daug artimesnis nei Mahajana, su savo bodhistavų doktrina ir sudievintu Buda. Mahajana, mano manymu, per daug nuklydo nuo origanaliojo Mokymo.

Ji dar plačiau nusišypso. Malonu, kai ji šypsosi. Dar maloniau žinoti, kad tai tu tą šypseną sukėlei.

Suskamba skambutis. Visi sueinam į klasę. Lietuvių kalbos pamoka. Šiandien ji ypatinga. Šiandien mums turi atiduoti ištaisytas interpretacijas. Kreipiuosi į Audrių:

- Kiek planuoji gauti?

- Bent aštuonis.

- Oho koks ambicingas.

Prasideda. Mokytoja su pasimėgavimu peikia mūsų darbus. Visi sėdėjom nunarinę galvas, kaip iš gausybės rago pilasi prasti pažymiai – vyravo iš ties pakili nuotaika.

Ateina mano eilė. Mokytoja ištaria mano vardą. Susidomėjęs žvelgiu į ją.

- Absoliutus dešimtukas.

Šypsausi numanydamas, kokie bus kiti jos žodžiai.

- Šeši.

Išdidžiai pakylu ir pasiimu smulkiai prirašytą A4 formato lapą. Po tekstu puikuojasi raudonas užrašas:

Puikios nemokiniškos įžvalgos. Tačiau neatitinkančios XXI amžiaus mąstymo. Klaidos!

Taip, dar vienas pavykęs darbas. Pats gerai žinojau, kad mano mintys nelabai atitinka į XXI amžiaus standartus. Atslikdinėjau nuo jų kokias aštuoniasdešimčia metų. Ką jau čia bepadarysi? Tenka susitaikyti su esama situacija. Juk vis tiek nepakeisiu savęs.

Audrius gavo devynis. Sėdi šalia visas patenkintas, kad jį kur…

Pamoka pasibaigia. Turim laisvą valandą.

- Ką veikiam? – klausiu.

- Nežinau, gal einam pas mane (Audrius gyvena už poros šimtų metrų nuo mokyklos).

- Nežinau. Toli eiti. Gal geriau pas mane? (aš gyvenu už pusantro kilometro nuo mokyklos).

- Gerai.

Ir mes nueinam pas Audrių.

Kažko užkandam ir sėdam prie kompiuterio žaisti FIFA 07. Įvyksta pora varžybų pasidalijam po pergalę.

Laikas eina nepastebimai ir štai mes jau einam atgal į mokyklą. Staiga aš klausiu:

- Ar jauti, kad beliko mėnesis?

- O taip. Greičiau viskas baigtųsi – atsibodo jau čia viskas.

- O aš norėčiau, kad laikas sustotų. Niekur nenoriu važiuoti…

- Ir taip kalbi tu, depresyvusis ir gyvenimu nepatenkintasis tu?

- Tiesiog žinau, kad geriau ten geriau nebus. Čia bent jau aplinka sava.

- Nežinau, man regis, tu nusišneki.

Audrius nusiteikęs optimistiškai. Jis žino ko nori, ir tiki ateitimi. O aš tikiu juo. Aš, tačiau, ateitimi visiškai netikiu, o kai netiki ateitimi, tai gyvenimas tampa iš ties komplikuotas.

- Ką veiksi po visko? – neatstoju.

- Kaip ką? Studijuosiu. Po to dirbsiu. Gyvensiu taip kaip noriu.

- Tau gerai.

- Neblogai.

Kurį laiką patylime. Galiausiai tariu:

- Žinai ką sugalvojau?

- Ne.

- Stosiu į sektą!

- Kokią dar sektą?

- Nežinau jos pavadinimo, bet mačiau laidą per televiziją. Tai tikrai nuostabi vieta! Ten tau duoda alkoholio, narkotikų, ir dar ten nuolat vyksta orgijos. Ko dar gali žmogui reikėti?

Rodyk draugams

2012-05-14

1LXVIII. Slėpynės

Posted by Povilas in Be temos

Haven’t laughed this hard in a long time
I better stop now before I start crying
Go off to sleep in the sunshine
I don’t want to see the day when it’s dying

Dienų dienas leidau ant miesto suoliukų. Sėdėdavau, žvelgdavau į praeivius, kažką galvodavau, skaitydavau, klausydavausi muzikos, kartais surūkydavau cigaretę. Tiesiog nenorėdavau niekur eiti. O gal neturėdavau kur? Pasėdėjęs vienoje vietoje tiesiog pereidavau į kitą. Taip prastumdavau kelias valandas iki pradėdavo temti.

Net nebuvau tikras, kodėl taip elgiuosi. Tarytum bėgau, slėpiausi nuo kažko. O iš tikrųjų labai norėjau būti surastas. Labai savotiškas slėpynių žaidimas, kaip pagalvoji.

Vieną iš tokių dienų, kai niekas nenorėjo manęs surasti, aš nusprendžiau padėti sau būti surastam. Išsitraukiau telefoną ir pradėjau atakuoti savo pažįstamus trumposiomis žinutėmis. Atsakymų laukti teko itin ilgai. Arba bent jau taip atrodė. Labai kažko tikintis laikas sulėtėja turbūt keturgubai. Tačiau galų gale sulaukiau tik krūvos atsisakymų ir atsiprašymų. Pasaulis taip jau sutvarkytas: kai beviltiškai ieškai kompanijos, jos niekad neatrasi, bet, kai būtum linkęs pabūti su savimi, neišvengiamai neatsiginsi pakvietimų.

Nėra nieko paprastesnio kaip pasiduoti vienatvės iššauktam beviltiškumo jausmui. Man staiga kilo mintis nusipirkti traškučių pakelį ir energetinio gėrimo butelį. Grįščiau į savo kambarį ir išsikelčiau sau va tokią groteskišką puotą. Nelyginant kokia antsvorio kamuojama mergina, įsiutinta fakto, kad trys dienos dietos nedavė jokių rezultatų. Tačiau, ko gero, labiau apgailėtino poelgio ir negalėtų būti. Nustūmiau tą mintį šalin ir net lengviau pasidarė. Lyg kokį demoną iš savęs išvarius. Ko aš jums ne Valkauskas (ar kokia ten to puskvaišio egzorcisto pavardė)? Net šypsenėlę išspaudžiau. Tada vėl išsitraukiau telefoną ir surinkau numerį.

- Klausau, - po trijų signalų išgirdau pažįstamą balsą.

- Labas, mama.

- Labas!

- Ką veiki?

- Nieko. Dirbu. O tu ką?

- Aš? Visai nieko. Šiaip pagalvojau, kad imsiu ir paskambinsiu.

- Paskaitų nėra?

- Baigėsi.

- O dirbti nereikia?

- Rytoj. Kas namie naujo?

- Nieko. Viskas po senovei.

- Hmm… Vadinasi, ne kažką…

- Mmm… O kas pas tave naujesnio?

- Irgi nieko. Kasgi čia naujo gali būti?

- Nežinau. Kas nors.

- Niekas čia nesikeičia…

- O Dieve… – atsiduso ji. – Iš kur tiek pesimizmo? Atrodo toks jaunas, o jau šitoksai bambeklis. Ieškok tu merginos!

- Ieškau, mama! Va, visą dieną po miestą vaikštau ieškodamas.

- Ir nieko neradai?

- Tai aš dažnai ką nors surandu. Tik kad jos manęs nesuranda. Pasiūri į mane ir sako: fui koks šlykštus, eik iš čia… Taip ir būna.

- Ech.. Grįši ketvirtadienį?

- Žinoma. Lauksi manęs su šaltibarščiais?

- Šaltibarščiais? Nežinau. Pasižiūrėsim.

- Na, žiūrėk tu man. Iki, mama.

- Iki.

Įsidėjau telefoną į kišenę.

Noriu kavos, pagalvojau. Išgersiu didelį puodelį neskanios juodos kavos.

Eidamas į kavinę galvojau apie tai, kad net ir būdamas tokio amžiaus kažkodėl nepraradau tikėjimo mamos visagališkumu ir visažinyste. Juokinga, kai pagalvoji.

O gal kaip tik gražu?

Rodyk draugams

2012-05-09

1LXVII. Miegas

Posted by Povilas in Be temos

Sing me to sleep
Sing me to sleep
And then leave me alone
Don’t try to wake me in the morning
‘Cause I will be gone

Miegant pasaulis atrodo geresnis. Tu pats atrodai geresnis. Kai sapnai tave pasiveja, rytojus tampa tolima, kone nepasiekiama erdve, į kurią dar labai labai ilgai nereikės įžengti. Gal todėl kartais padėjęs galvą ant pagalvęs ir patogiai susigūžęs po šiltais patailais nejučia išspaudi šypsenėlę. Aš čia. Visa savo esybe. Čia ir praleisiu visą likusią savo egzistenciją. Man niekur nereikia eiti. Nereikia nieko daryti. Aš saugus… Aš kaip tas Beckett‘o aprašytasis Molojus – praradęs tapatybę, nebežinantis, kas esu ir kaip čia atsiradau. Žinau tik tai, kad turiu savo kambarį, į kurį man atnešama maisto. Mainais iš manęs paimami kažkokie popieriai, kuriuos prirašau per dien… Kažkaip taip. „Molojus“ slogi ir trikdanti knyga, bet kažkodėl toks veikėjo kasdienybės aprašymas kartais atrodo netgi labai patraukliai. Ar neiškeistumį ją savosios. Aišku, kad iškeistu. Ir dargi primokėtum. Šimtą rublių, kuriuos juodai dienai saugai viršutiniame spintelės stalčiuje.

Kaip nemalonu, skaudu ir baisu, kai tavąjį miegą pradeda kas nors drumsti. Jautiesi tarytum kas niokotų tavo ramybės oazę, lyg kas brautųsi į tavo molojišką erdvę. Įsibrovėlis net nebūtinai privalo turėti pavidalą. Įsibrovėliu gali tapti ir tu pats, kažkokia tavo sąmonės dalis, kuri atkakliai nori gyvuoti savaip, nepaklusdama visuotinai priimtoms ir užantspauduotoms taisyklėms. Tai gal dar baisiau už kaimynų keliamą triukšmą ar ryškia šviesa akis erzinantį kelio žibintą. Pastaruosius dar gali išmokti kažkaip ignoruoti, o štai vidiniai demonai kaskart sugrįžta vis naujais pavidalais. Aš klounas Penivaisas, ar jauti kaip mano aštrūs nagai slysta tavo odą ir primena visas tavo skausmingas patirtis? Aš tavo išblyškusi meilužė Baimė, ar jauti mane prisiglaudžiančią prie tavo šono visu savo nuogumu ir šnabždančią į ausį viską, ko tik tu nenori girdėti? Aš Užsidarančių durų trinktelėjimas, kurį tu išgirsti kiekvieną sykį, kai kas nors dingsta iš tavo gyvenimo…

Galiausiai susipranti išplėstomis, paklaikusiomis akimis tyrinėjantis tamsą. Ten nieko nėra. Ten niekada nieko nėra. Kamabarys visiškai tuščias. Kaip palengvėtų, jeigu pamatytum ant lovos krašto tupinčią chimerą ar pro langus tave stebinčius ateivius. Jie bent jau turi pavidalą. Jie bent jau yra Kita. Prieš Kitą gali kovoti, prieš jį kapituliuoti. Kaip kapituliuoti prieš kažką, kas egzistuoja tavyje?

Rodyk draugams

2012-05-05

1LXVI. Per karšta…

Posted by Povilas in Be temos

O tada pavasaris ir visai įsisiūbavo. Klejojau po miestą pražiota burna, akis atkakliai deginant saulei, prakaitu permirkusiu tarpukoju ir nugara.

-     Pragaras! – konstatuodavau ką nors sutikęs.

Ūmai pradėjau ilgėtis žiemos. Nuo šalčio gali kur nors pasislėpti. Gali įsikniaubti į paltą, palįsti po antklode ar litrais siurbti arbatą. Kaitra jokios išeities tau nepalieka. Visas išgertas vanduo labai greitai susigeria į marškinius ir apatinius, ledų daug nesuvalgysi, o vandenyje amžinai nemirksi. Gelbsti tik šešėlis. Och, kaip lengva suprasti, kodėl Afrikos savanose jis yra vienas didžiausių turtų. Ginčas dėl gero šešėlio ten juk gali lengvai pasibaigti ir kraujo praliejimu.

- Ką tu čia kalbi? Kokia dar žiema? Kai karšta, gyvenimas daug geresnis. Ir žmonės laimingesni, - bandė mane sugėdinti ir atvesti į doros kelią ji.

- Eik jau eik. Kokia čia laimė? Ji paskęsta nuosavam prakaite! Kas mes – kokie driežai, kad tokiu oru džiaugtumėmės? Tikroji laimės akimirka – sugrįžti iš speigo į šiltą kambarį ir įsitvęrti karštos arbatos puodelio. O jeigu dar turi ir avižinių sausainių..!

- Bet vasarą juk galima gulėti pliaže!

- Baisiai čia! Aš va esu ir prie minus penkiolikos ant upės kranto gulinėjęs.

- Kaip tai?

- Paprastai. Atsiguliau ant žemės, pagulėjau, į dangų paspoksojau kokias penkiolika minučių ir tiek.

- Nesveikas…

- Kaip „nesveikas“? Aš sakyčiau, kad toks pagulinėjimas netgi labai sveikas. Kad tu žinotum, kaip smagu taip būti. Aplinkui tylu tylu. Vėjas neošia, paukščiai nebalbatuoja. Vienintelis garsas – tai praplaukiančių ledo lyčių švokštimas ar kaip tą garsą bepavadinti…

Tada aš apsidairiau. Ir susipratau esąs vidury žalios pievos. Mano įgimtas tingulys buvo visiškai mane užvaldęs ir teikė dar didesnį malonumą nei įprastai. Taip visai nenorėdamas sugalvojau dar vieną vasaros pliusą. Vasarą juk iš tikrųjų geriau tingisi. Žinia, tinginystė – tai savotiška profesija. Ne kiekvienas moka tinkamai tingėti. O ir sąlygų tam reikia atitinkamų. Ir vasarą jos itin tinkamos.

- Aš va visgi prisipažinsiu – turi vasara vieną kitą smagumą. Tačiau galų gale, gal čia ir yra visas metų laikų gėris. Jeigu neturėtumėm vasaros – nevertintumėm žiemos, ir atvirkščiai. Banalu, bet, ko gero, būtent taip ir yra. Ar ne? Mmm? Tingi kalbėti? Na taip, juk per karšta.

Rodyk draugams

2012-04-25

1LXV. Quicksand

Posted by Povilas in Be temos

Her hair of floating sky is shimmering, glimmering
In the sun

Apie penktą aš šeštą valandą aš pabusdavau nuo šiukšlių mašinos skleidžiamo triukšmo. Kartais jį dar paįvairindavo šukšliavežių juokas arba keiksmai. Vieną sykį vyresnis darbuotojas taip smarkiai aprėkė jaunesnį, kad man net jo pagailo. “Nusiramink. Nerėk.” - bandė jis nuraminti savo viršininką, kol šis jo pusėn spjaudė ištisą tiradą riebių keiksmodžių. Galų gale jie sulipo į mašiną ir nuvažiavo savo keliais. Aš dar kurį laiką mąsčiau apie tai, kas čia ką tik atsitiko, bet netrukus miegas mane pasivijo ir aš vėl pasinėriau į savo sapnus.
Tokių tad būta rytų.
Dabar jie patys atrodo kaip tolimas sapnas. Ir sienos, koridoriai, vaizdas pro langą man atrodė kažkoks sunkiai atpažįstamas. Aš buvau svetimas šiai vietai, o ji - man. Sėdėjau ant kėdės ir stebėjau kaip iš arbatos puodelio grakščiai kyla garai. Ji stebėjo mane savo didelėmis tamsiomis akimis ir tylėjo. Pavojingas dalykas ta tyla. Tylint visokių paikysčių gali prisigalvoti. Net nespėsi pastebėti kaip atsidursi kažkokioje klampynėje, iš kurios niekaip nepavyks išsikepurnėti. Mano galvoje kažkodėl pradėjo skambėti David’o Bowie daina “Quicksand”. “Don’t believe in yourself/Don’t deceive in belief/Knowledge comes/With death’s release” - kone pradėjau dainuoti. Bowie’is pats geriausias. Buvo ir bus.
- Nori paleisiu labai gražią dainą? - prabyla ji.
- Prašau. Juk jūsų kambarys ir jūsų kompiuteris.
Ji pasilenkia virš stalo ir ima nervingai spaudinėti mygtukus. Jos šviesiai rusvi plaukai krenta žemyn. Ji nubraukia juos už ausies, bet šie vėl išsilaisvina ir veiksmas kartojasi.
Galų gale uždainuoja Borisas Grebenščikovas. Jam akomponuoja rami gitaros melodija. Laukan plaukia žodžiai, kurių aš nesuprantu.
- Mano gyvenimo tragedija - viena iš daugelio - yra ta, kad nemoku rusų kalbos… - sakau apgailestaudamas.
- Tau nepatinka. Aš išjungsiu.
- Ne. Man patinka. Tikrai.
- Aš žinau, kad reikėtų klausytis įvairesnės muzikos. Vien su Akvariumu toli nenueisi. Aš pradėsiu klausytis ir kitų atlikėjų, tik visų pirma reikia pabaigti klausytis Akvariumo diskografijos.
- Pabandyk paklausyti The Beatles. Girdėjai apie tokius?
- Teko.
- Tai va. Tai labai gera grupė. Pikti liežuviai plaka, kad pati geriausiai. Aš visai su tuo sutinku.
Mes kiek patylim. Aš šį tą prisimenu ir net šypsnį išspaudžiu:
- O tu kada nors buvai patekusi ant bendrabučio stogo..?

Rodyk draugams

2012-04-18

1LXIV. Bulvių kepimas

Posted by Povilas in Be temos

Nusprendžiau išsikepti bulvių. Kai  staiga užsimanai pavalgyti, nėra nieko geriau
už jas. Ką žmonės iki jų atradimo valgė aš net neišsivaizduoju. Tikriausiai badavo.
Arba bent jau nuolatos buvo irzlūs ir nepatenkinti. Bulvė juk teikia laimę. Kuo
daugiau bulvių valgai – tuo geresnės nuotaikos esi. Čia jums ne kokie ryžiai…

Prisipjausčiau pilną keptuvę, įbėriau po žiupsnelį druskos
bei pipirų, uždengiau dangtį  ir
atsisėdęs ant kėdės ėmiau laukti, kol pasigirs tas jaukus spragsėjimas.

Laukdamas savosios puotos pradžios žvelgiau pro langą ir
mintijau apie šį bei tą. Sunku būtų ir išskirti labiau filosofavimui tinkamą
laiką už tas dvi dešimtis minučių, per kurias iškepa didelė keptuvė bulvių.
Įsigalvojau apie inkus ir jų mirusią civilizaciją. Kramtydavo jie tas savo
džiovintas bulves, Chuño  vadinamas, ir vargo nematė. Vargus tik
europiečiai atnešė. Nepatingėjo, taip sakant. Suteikė paklydėliams galimybę
susirgti sifiliu ar alkoholiku patapti. Inkai už tai buvo labai dėkingi. Ko
gero, iš tos laimės savo miestus ir apleido. O jų rūsiuose liko daugybė
nesuvalgytų Chuño. Kažin ar
skanus šis reikalas. Gal, bet valgydamas Chuño nepatiri to
malonumo, kurį teikia pats kepimo procesas. Koks Enšteinas, tikriausiai, savo
Realityvumo teoriją sukūrė būtent taip. Kertu lažybų! Darbuodamasis menetele
pastebėjo, kad mažesni gabalėliai prilimpa prie didesnių… o tada jau beliko
tik viską užrašyti ant popieriaus.

Dėl tokių savo sapalionių man net gėda pasidarė. Ak, ta mano paklydusi
siela.

Nusprendžiau verčiau pavartyti bulves. Ant dugno gulėjusios jau buvo
įgavusios rusvą atspalvį. Nebe daug ir beliko laukti. Išsitraukiau iš spintelės
svogūną. Pjaustydamas šiek tiek paašarojau dėl tirpstančių ledynų, o tada
subėriau aštriai kvepiančius gabalėlius keptuvėn. Visa virtuvė prisipildė
nuostabaus aromato, kurį mano seilių liaukos žaibiškai atpažino ir palankiai
įvertino.

Įsisvajojau apie akimirką, kai mano kulinarinis šedevras pagaliau
atsidurs lėkštėje. Jau taip ir mačiau į viršų kylančias garų bangeles. Įsitaisysiu
priešais kompiuterį, įsijungsiu kokią Pietų parko seriją ir atsidėsiu
palaimingai ramybei. Kokia serija tai galėtų būti? “Towelie”? Seniai ją
bežiūrėjau. Ne!  
Crème
Fraiche
“! tokioms vaišėms ji bus kaip tik…

Ech, manoji
laimės akimirka jau visai čia pat…

Rodyk draugams

2012-04-16

1LXIII. Apie būtinybę parašyti sekso sceną

Posted by Povilas in Be temos

Jeigu viliuosi kada nors pabaigti tą savo romaną, kurį štai jau kelinti metai vėžlio greitumu skrebenu, tai man reikia išmokti parašyti tikrovišką sekso sceną. Be jos (o tikriausiai be ) nieko gero neišeitų. Rankraštį galėčiau tiesiog imti ir atiduoti tiesiai į makulatūros fabriką, kur jis būtų sėkmingai perdirbtas į tualetinį popierių.

Sakysite, anoksai čia ir sunkumas parašyti kažką tokio. Pati veikla juk, švelniai tariant, daug proto nereikalaujanti. Įkvėpimui būtų galima perversti kelias knygeles iš „Svajonių romanų” serijos. Ypač tas su raudonomis nugarėlėmis. Sekso (oj, atsiprašau - meilės) sceną ten surasi kas dešimtame puslapyje.

Tačiau ne viskas taip paprasta.

Tie siužetai juk absoliučiai netikroviški. Jie gal ir primena romantikos ištroškusių moterėlių fantazijas, bet su realiu seksu turi mažai ką bendro. Tikrame pasaulyje viskas kur kas negražiau ir, savaime suprantama, juokingiau. Ne veltui tokiame filme Dogma iškeliama idėja, kad seksas danguje yra pats populiariausias pokštas - nėra nieko juokingiau už besimylinčius žmones. Kokie garsai, kokios veido išraiškos… Ir sunku su tuo nesutikti. Kad ir kaip kažkas besistengtų mistifikuoti lytinį aktą, vis tiek nepavyks pabėgti nuo paprastučio faktelio, jog nėra nieko gyvuliškesnio, labiau pirmykščio. Kaip ir visi gyvūnai žmogus pirmiausiai bando patenkinti kertinius savo instinktus: maisto, guolio (pastogės, jeigu jau taip norite) ir dauginimosi. Taip, mes išsiauginome didesnes smegenis, susikūrėme sau tokias nuostabias sąvokas kaip etika, „tradicinės šeimos vertybės”, pornografija… Tačiau po visu šituo juk slepiasi tas pats gyvuliškas instinktas, poreikis poruotis t.y. pistis. Vaizduokite ką tik norite, bet nuo šito nepabėgsite. Ir šioji taisyklė žmonėse labai aiškiai matoma. Tereikia įsižiūrėti. Vyrai visada siekia skleisti savo sėklą, o moterys savo ruožtu nuolat ieško geros sėklos idant galėtų pagimdyti gero kraujo palikuonį. Štai kodėl taip dažnai ir susimąstai „ką jinai veikia su tokiu idiotu”. Gamta daro savo. Išlieka tik genetiškai pranašesni, tad…

Kaip visoje šitoje makalynėje atrasti pusiausvyrą tarp to pirminio gyvuliškumo ir truputėlio romantikos, kurios visgi esama? Štai jums klausimas. O tiksliau, klausimas man…

Mano vienas pirmųjų bandymų buvo maždaug toks:

„Ant savo kaklo jutau jos tankų karštą kvėpavimą. Mano dešinė ranka klaidžiojo po jos šiltą ir drėgną tarpkojį, ir ieškojo ten ko nepametusi. Kai pirštais apčiuopdavau reikiamą tašką, ji suvirpėdavo visu savo kūnu ir nagais įsikibdavo į mano nugarą.”

Ech, kokia nesąmonė.

Dar dirbti ir dirbti….

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »