Juodraščiai

Kai kitą kartą sugalvosite nueisite į kokią viešo maitinimo įstaiga, tarkim, kad ir į kokią piceriją, neskubėkite doroti jums patiekto valgio, o nepatingėkite apsidairyti aplink save. Jeigu pasiseks, galbūt pamatysite prie vieno iš staliukų sėdinčią porą. Tai vyras ir moteris, abu ką tik įkopę į šeštą dešimtį. Vienos veide gali atpažinti irzlumą ir nepasitenkinimą, kito - liūdesį ir susikaustymą.
Štai prie jų prieina jaunutė padavėja. Vyras nužvelgia ją patyrusiu, žinovo žvilgsniu ir šypteli, bet čia pat susiprotėja ir išteisina lūpas. Moteris vis taip pat susiraukusi. Mergina pasisveikina, patiekia meniu ir pasišalina.
Porelė nesikalba. Kiekvienas skaito savo meniu. Tik vyras karts nuo karto slapčia nužvelgia savo kompanionę.

- Jau išsirinkote? - po kelių minučių klausia padavėja.
Moteris teikiasi pakelti akis ir burbteli kažką nesuprantamo.
- Kaip sakėte?
Ji dar labiau susiraukia ir pro dantis iškošia kažkokių salotų pavadinimą. Tada vėl įremia savo akmeninį žvilgsnį į stalą. Padavėja linkteli, užsirašo ir atsisuka į vyriškį.
- O jums? - klausia.
Jis pasimuisto ir sako:
- Manau, norėčiau picos.
- Puiku. Kokios?
- Net nežinau. Tokios, kurioje būtų daugiau mėsos. Ir dar, kad būtų aštresnė. Ar šita tokia? - jis pirštu rodo į nuotrauką meniu.
- Taip, kaip tik tokia. Teisingas pasirinkimas. Ji tikrai labai skani. Ir populiari. Kokio dydžio pageidausite?
- Hm… na, penkiasdešimt centimetrų, tikriausiai jau būtų per didelė, ar ne?
- Taip, tikriausiai. Tokiai reikėtų bent dviejų valgytojų. Užsisakykite normalaus dydžio.
- Trisdešimt centimetrų? Ar man jos pakaks?
Jis demonstratyviai pažvelgia į savo gražų, kamuolio formos pilvuką. Padavėja nusišypso ir, kiek abejodama, sako:
- Manau, kad taip.
- Na, tai neškit ją šen.
- Gerai. O ką gersit.
Vyras skaniai nusijuokia.
- Aišku, kad alaus.
Merginos šypsena dar paplatėja. Jai patinka šis malonus žmogelis. Būtų gerai, jei visi klientai kalbėtų taip maloniai kaip šis. Ji baigia užsirašinėti ir nueina. Jis palydi ją akimis. Šią akimirką jaučiasi pukiai. Po velnių, jis dar turi šarmo, jis dar gali patikti. Didžiuokis, moterie: turi ne tokį jau ir prastą vyrą.
Ir tada jis padaro klaidą - pažvelgia į savo žmoną. Ji susiraukusi, pikta, negraži. Šypsenos ant vyro veido nebelieka. Jis vėl liūdnas ir užguitas. „Kodėl? Kodėl taip mane baudi? Kodėl nebeleidi man juokauti, nevykusiai flirtuoti su dvigubai jaunesnėmis, svajoti ir džiaugtis menkniekiais? O gal su metais visa tai privalo būti atimta?
” - klausia jo drėgnos akys.

Anapus lango geltona naktinių žibintų skleidžiama šviesa krito ant sniego.

Vienatvė – gan keistas dalykas, galvojau aš. Prie jos labai sunku priprasti, bet labai lengva nuo jos atprasti. Viens du ir tu pasijunti prie kažko prisirišęs. Tačiau žmonės turi savybę išeiti (o gal aš turiu savybę juos išvaryti?) ir labai greitai tarsi tenka vėl mokytis vaikščioti. Tik kiekvieną kartą tai vis sunkiau. Tokie keisti dėsniai…

Mano tuščias, lėtai srovenančias mintis nutraukė arbatinuko šnypštimas. Aš atsisukau ir stebėjau, kaip iš jo kakliuko piktai veržiasi garai. Tada išjungiau vyryklę ir pabandžiau prisiminti, ką aš čia dabar ketinau daryti. Ak taip, arbata…

Atsidariau spintelę, kurioje laikiau maišelį su arbatžolėmis, ir įsimečiau žiupsnelį į puodelį. Užpyliau jas verdančiu vandeniu ir kurį laiką stebėjau, kaip juodi kvapnūs stagarėliai geria į save vandenį ir pamažu skęsta į puodelio dugną. Prustui šitai patiktų, pagalvojau. Ko gero, iš viso šito išspaustų dvidešimt puslapių.

Į vieną ranką pasiėmiau arbatinių sausainių pakelį, o į kitą arbatos puodelį ir nusliūkinau į kitą kambarį. Padėjau savo krovinį ant stalo ir kažkaip automatiškai patikrinau mobilųjį telefoną. Šis nerodė jokių gyvybės ženklų.

Atsisėdau ant kėdės ir įsispoksojau į kompiuterio ekraną. Reikėjo sugalvoti, ką čia pasižiūrėjus. Pasaulyje juk yra šitiek pramogą teikiančių serialų, laidų ir tt.. Viena iš jų tikrai turėtų man tikti. Tereikia prisiminti tą kažkur užkritusį pavadinimą. Jis visai čia pat. Sukasi ant mano liežuvio galo. Tereikia geriau pagalvoti…

Tačiau nieko prisiminti nepajėgiau. Todėl tiesiog taip ir sėdejau. Tylėjom abu – ir aš, ir kompiuteris. Na ir kaip tu taip, galvojau aš. Man tylėti juk galima, o štai tavo paskirtis yra skleisti vienokį ar kitokį triukšmą. Kodėl jos neatlieki? Gėdytumeisi.

Žinoma, kompiuteriui nuo tokių mano kaltinimų buvo nei šilta, nei šalta.

Prisiminiau arbatą. Karštas gėrimas iš pradžių net kiek nudegino gomurį, tačiau pamažu įpratau ir nedideliais gurkšneliais vis siurbčiojau, kol mano kūnas sušilo ir atsipalaidavo. Galva prašviesėjo. Toks paprastas daiktas, bet koks poveikis, pagalvojau. Jeigu gersiu daug arbatos, viskas pamažu susitvarkys. Aš sveikstu. Aš jaučiu kaip sveikstu.

Ir tik spengianti kambario tyla man priminė, kaip yra iš tikrųjų.

Mes sėdime ant mylimo Merkio kranto, mūsų kūnai džiūsta po maudynių ir mes kalbamės apie nieką. Kaip ir įprasta vasaros metui pro šalį plaukia baidarės, pakrautos šviežia, riebia žmogiena.
- Žinai, - sakau aš. - o aš nekenčiu jų…
Artūras įtraukia raudono Marlboro dūmą ir atsako:
- Žinai, aš irgi. Kartais taip norisi tiesiog imti ir paskandinti juos visus, sūkas, iki vieno…
- Ooo… žinau šitą norą… Bet kokie mes vis dėlto blogi žmonės. Apmaudu net.
- Ne ne ne, mes visai ne blogi. Atvirkščiai - tai jie blogi, nes trukdo mums maudytis ir šiaip ilsėtis. Reikėtų tiems svolačiams padaryti kada nors tokią staigmeną, kurią jie ilgam atsimintų.
Ir tada aš palaimingai nusišypsojau - mano galvoje radosi vizija.

Ruduo
Spalis
Miško keliukas nuklotas spalio ir lapkričio kovoje žuvusių lapų
Jų lavonus prie žemės mina purvinos zalūpkės
Mano zalūpkės
Ant mano pečių mano kuprinė
Ji yra tokios pat spalvos kaip ir rudeninė pieva
O pievoje ganosi sidabro spalvos drambliukas, pakeltu straubliu
Biologija: straublys yra ne kas kita, o prailgėjusi nosis
Drambliukas pakėlęs straublį, nes yra laimingas
Šuo vizgina uodegą, o dramblys pakelia straublį
Mano nosis tačiau yra nuleista
Bet mano lūpos šypso
Šypso nes kuprinėje turiu du dalykus kurie padarys mane laimingu
Pirmasis daiktas - tai virvė
Ir ne bet kokia, o brangi, stora, tvirta, medvilninė virvė
Pirkta Senukuose
Antras daiktas - kartono lapas, išmargintas mėlynomis raidėmis
Iš raidžių susideda žodžiai
Iš žodžių susideda sakiniai

Bet štai aš ir čia
Aš stoviu ant upės skardžio ir žvelgiu į apačioje tekantį vandenį
Jis tekės taip tol kol sutiks kitą didesnę tėkmę ir praras save, tapdamas kažkieno kito dalimi.
Tai kas dabar priklauso sau ir vien tik sau jau greitai nebipriklausys sau…
Nustoju žvelgti į vandenį ir įsižiūriu į savo kelionės tikslą ir priežastį
Aš žvelgiu į ant skardžio auganti seną medį
Galbūt tai klevas
Nors galėtų būti ir ąžuolas
Galų gale tai juk visiškai nesvarbu
Svarbu tik tai kad jis tvirtas aukštas ir turi plačias ilgas šakas
Prieinu ir patapšnoju jam per kamieną kaip kad patapšnojau savo šuns krūtinę prieš išeidamas
Tada atsegu kuprinę ir numetu ant žemės jos turinį
Numetęs turinį numetu ir to turinio talpyklą
Pagriebiu virvę ir meistriškai surišu mazgą
Mazgą kuris skirtingai nuo daugumos savo kolegų deja neturi vardo bet jei turėtų tai jis būtų Kartuvių
Gražus vardas - ir aš tokio norėčiau
Pakeliu kartono lapą ir darsyk perskaitai tai kas ant jo parašyta
O parašyta štai kas:
Sveiki atvykę, mieli irkluotojai. Linkime jums malonaus poilsio.
Neveltui sakoma: roges ruošk vasarą…
Vadovaudamasis šita patarle aš ir nusprendžiau iškabinti šitą ženklą jau dabar
Taip bus didesnis efektas
O ir apipavidalinimas gražesnis
Taigi užsineriu virvę ant kaklo
Pririšu prie tos virvės ženklą
Ir pradedu kopti į medį

Sveiki atvykę, mieli irkluotojai. Linkime jums malonaus poilsio -
skamba mano galvoje ir todėl aš šypsausi

Kažkodėl jam visada atrodė, kad Mindaugo paminklo papėdė yra pati geriausia vieta pasimatymui. Vieta, atitinkanti visus Europos Sąjungos keliamus reikalavimus: čia labai patogu atvažiuoti (arba išvažiuoti, jeigu jau taip norisi), šią vietą labai lengva surasti (todėl net visiškai šviežia mėsa mieste tikrai nepasiklys), yra į ką pasidairyti (Nacionalinio muziejaus pastatas, Katedra ir tas pats paminklas), o vos už kelių minučių kelio – Gedimino prospektas su visomis savo kavinėmis ir barais, bei šlitinėjimui patogiais šaligatviais.

Todėl skirdamas jai pasimatymą net nesuabejojo ką sakyti:

- Susitikim šeštą prie Mindaugo paminklo.

O be penkių šešios jis jau lūkuriavo minėtoje vietoje visas išsičiustijęs ir šviežiai nusiskutęs.

Iš nekantrumo trepsėjo kojomis ir pirštais barbeno per medinį suoliuką.

Ką jis jai sakys? Kaip sutiks? Šie klausimai jam nedavė ramybės, atrodė neišsprendžiami.

„Ar reikėtų ją apkabinti? O gal tiesiog atsistoti ir tarti drovų, bet šiltą „labas“? O gal atvirkščiai: būti drąsiam ir pakštelti į jos švelnų skruostą (jis bent manė jį esant švelnų – po teisybei, jis nė sykio nebuvo jo lietęs), ar dar geriau – įsisiurbti į drėgnas lūpas (vaizdavosi, kad visų be išimties merginų lūpos – drėgnos)?“ – galvojo jis, ir vis labiau nervinosi, nes labai aiškiai jautė tuoj tuoj ją būsiant čia, šalia jo.

„Ne, gal tiesiog atsistosiu ir droviai pasisveikinsiu. Merginoms nepatinka išsišokėliai. O gal? Kiek merginų aš pažįstu? Gėdingai mažai… Galvok, kvaily, galvok.“

Jis neramiai apsidairė. Priešais sėdėjo porelė ir apie kažką garsiai šnabdždėjosi. Mergina vėl ir vėl perkryžiuodavo kojas, kurias vaikinas atkakliai glostė, ir jis pagalvojo, kad šiedu tikriausiai labai norėtų pasimylėti, bet neturi kur, ir jam pasidarė jų gaila. Juk ir jam gali kada nors pasitaikyti tokia situacija. Taip, jeigu tik viskas gerai eisis. Kodėlgi ne? Jis sugebėtų suvilioti ir sujaudinti merginą – tik duok jam šansą. Tik duok jam šansą…

Atitraukė žvilgsnį nuo porelės ir vėl apsidairė. Dar nesimato. Madingai vėluoja. Taip, jai nesvetimas mados suvokimas – ji seka jos naujienas ir todėl visada atrodo kuo puikiausiai. Idealiai.

„Kažin kaip ji atrodys šiandien? Ką ji bus apsirengusi? Užsimovusi džinsus? Trumpą sijonėlį? O gal, tai būtų visų geriausia, įlindusi į lengvutę pavasarinę suknelę?“

Staiga pajuto laisvos vietos tarpukojyje trūkumą ir jis kuo sąžiningiausiai stipriai įsignybė sau į kirkšnį. Nurimo.

„Žiūrėk tu man. Negalima. Ne dabar. Kaip atrodytų, jei ji ateitų ir pamatytų tave tokį? Garantuotai pradėtų garsiai juoktis ir išsvajotasis pasimatymas nueitų šuniui ant uodegos. Viskam yra savas laikas. Savitvarda ir kontrolė. Kartok paskui mane: savitvarda ir kontrolė, savitvarda ir konrolė…“

- … savitvarda ir kontrolė,  savitvarda ir kontrolė. – įsijautęs pradėjo kartoti ir balsu, o tuo pačiu dar suspėdamas ir apsidairyti.

Jos vis dar nesimatė.

Žvilgtelėjo į laikrodį.

Po šešių dešimt.

Negali būti. Ji negali taip smarkia vėluoti. Jie juk susitarę. Gal jo laikrodis skuba. Taip, tikrai. Greičiausiai taip ir bus. Prakeikta technika – ja neįmanoma pasitikėti. Atsistojo ir sustabdęs pirmą pasitaikiusį praeivį pasiklausė, kiek valandų.

- Po šešių dešimt. – atsakė šis.

Turbūt ir šito sugedęs. Susitabdė dar vieną.

- Po šešių dvylika. – išgirdo.

Pakalbino dar tris. Galiausiai susitaikė su mintimi, kad jo laikrodis veikia kuo puikiausia, kad ir kaip apmaudu tai bebūtų.

„Hm. Turbūt pakliuvo į kamštį. Prakeiktas miestas – niekaip negali jų atsikratyti, ar bent sumažinti. Valdžioje vieni vagys ir komunistai. Ir vis dėlto, kai galiausiai ji pasirodys, aš neprikaišiosiu. Ne, jokiu būdu. Ji turi pamatyti, kad laukčiau jos bet kokiom aplinkybėm, kas beatsitiktų.“

„O gal parašyti jai žinutę? Paskambinti? Ne. Negalima. Šiukštu. Ji pamanys, kad spaudžiu, kažko reikalauju. Aš juk to tikrai nenoriu. Geriau tiesiog sėdėti čia ir kantriai laukti.“

Ir jis laukė.

Laukė iki septintos…

Laukė iki aštuntos…

Ir devintos…

Tiesą sakant, jis ir dabar ten tebelaukia. Kantrus ir kupinas pačių tauriausių, pačių gražiausių, pačių švelniausių ir nekalčiausių vilčių ir ketinimų. Nueik prie Mindaugo paminklo ir pamatysi jį sėdint ant suoliuko ir kukliai žvelgiant į grindinį. Jis pakelia galvą, nedrąsiai apsidairo, gailiai atsidūsta ir vėl nuleidžia galvą. Ir taip vėl, ir vėl, ir vėl…

150 - tai jau šokia tokia riba. Kol aš galvoju, kaip čia reiktų šiek tiek pakeisti šį tinklaraštį (ir ar išvis verta tai daryti), dalinuosi dešimčia savo mėgstamiausių ankstesnių įrašų. Jie nebūtinai yra geriausi, bet man mieliausi ir artimiausi.

Taigi.

http://juodrasciai.blogas.lt/juodrastis-nr-5labai-trumpa-istorija-17.html

http://juodrasciai.blogas.lt/juodrastis-nr-13-42.html

http://juodrasciai.blogas.lt/juodrastis-nr-26vieno-vienaragio-istorija-i-77.html

http://juodrasciai.blogas.lt/51-maza-apokalipse-135.html

http://juodrasciai.blogas.lt/71-keturi-rytai-188.html

http://juodrasciai.blogas.lt/81-beckettiski-paimprovizavimai-ii-213.html

http://juodrasciai.blogas.lt/96-degtine-ir-kaciu-edalas-250.html

http://juodrasciai.blogas.lt/1xxxvi-pokalbis-347.html

http://juodrasciai.blogas.lt/78-irodymas-kad-ne-man-eilerascius-rasyt-iv-207.html

http://juodrasciai.blogas.lt/1xviii-margarita-nikolajevna-imasi-natasa-rostova-aukleti-1-304.html

- Atsiprašau…

Jo rankos, balsas – jis visas, drebėjo.

- Gal galėtum paskolinti man pinigų? Bilietui. Mane apvogė. Neturiu už ką grįžti namo.

Kas jis? Žmogus patekęs į bėdą, ar apsišaukėlis, išmokęs genialiai vaidinti panikos apimtą žmogų tam, kad iškaulintų pinigų iš patiklių praeivių?

- O kiek reikia? – paklausiau susidomėjęs ne tiek prašoma suma kiek pačiu prašytoju ir jo gyvenimo istorija.

Jis ištiesė delną.. Viena penkių ir dvi dviejų litų monetos net žvangėjo – taip stipriai drebėjo jo ranka.

„Jeigu jis vaidina – tai jis genialus aktorius“ – pagalvojau sau ir čia pat nusprendžiau nelaimėlį(?) sušelpti. Kad ir simboliškai. Juk aš patiklus iš prigimties, o dar tas jo balsas…

- Dar daug  - devynių litų.

Aštuoniolika litų. Vaikinas iš tolokai.

- Galiu pridėti tik pora. – pamelavau, nes iš tikrųjų galėjau pridėti visus penkis.

„O vis dėlto ne melagis“ – įsitikinau pamatęs kaip prašviesėjo jo veidas.

- Gerai. Bent kiek… tiks bent kiek…

Slėpdamas, kaip man atrodė, niekšišką šypseną, pasirausiau po kišenęs ir ištraukęs monetą įbrukau į vis dar drebantį delną.

- Ačiū tau labai. – padėkojau netaisyklingai.

- Nėr už ką. – pasakiau ir nuėjau sau.

Atsisėdęs ant suoliuko iš kuprinės išsitraukiau blonknotą ir ėmiau rašyti šį apsakymą.

Aplink mano kojas tupinėjo balandžiai.

Galvoje skambėjo:“Ei! Juk tu ką tik padarei gerą darbą.“

Papurčiau galvą tačiau po poros vėl išgirdau:“ Nesikuklink. Juk tikrai padarei.“

Susinervinęs delnu kaukšelėjau sau per makaulę.

Šįkart mintis sugrįžti nebedrįso.

Ir gerai – pavojingas mintis reikia vyti lauk.

Vakar į miestą sugrįžo senasis Aš.

Jis atsisėdo į fotelį, susikėlė kojas ant stalo ir išdidžiai pareiškė, jog atėjo metas jo viešpatavimui.

Niekaip negalėjau su tuo susitaikyti – anas juk iš tikrųjų yra žiauriai nykus tipažas: piktas, ciniškas iki kaulų smegenų, nuolat mėtantis niekam nejuokingus juokelius, žodžiu, toks, kuriam taip ir norisi užvažiuoti – todėl kuo griežčiausiai pareikalavau, kad jis tuojau pat grįžtų ten pat, iš kur ir atėjęs.

Tačiau jis tik kraupiai nusijuokė ir, papurtęs galvą, pasakė:

- Ne ne ne, viskas bus atvirkščiai – tai TU dingsi iš kur atėjęs. Net neabejok tuo. Juk pats žinai, kad aš laimėsiu.

Nusiminiau, nes supratau jį sakant tiesą. Ir susimąsčiau: o iš kur aš atsiradau? kur man teks keliauti?

- Betgi kaip tu taip gali? – pabandžiau sugėdinti Save nesurasdamas atsakymo ir taip bandydamas nors kaip nors išsigelbėti. – Kaip gali taip staiga pasirodyti ir pareikalauti Sau vietos, kuri dabar teisėtai priklauso man?

Jis tik vėl nusijuokė. Jo juokas nuskambėjo dar kraupiau nei pirmą syk.

- Tavo žiniai, aš čia buvau dar gerokai prieš tau atsirandant. Kai apie tave dar nebuvo net minties. Tai TU esi užėmęs MANO vietą. Aš tik reikaluju to, kas man visiškai teisėtai priklauso.

Ir tikrai… niekaip nepaprieštarausi…

- Tu niekam nepatinki! – niekaip nesutikau pasiduoti.

- Tarytum TU kažkam patinki…

Teisingai. Ir vėl. Kaip pirštu į akį. Jis kad ir prakeiktas cinikas, bet vis dėlto stebėtinai protingas ir įžvalgus…

- Ir vis dėlto gal kaip nors susitarsim..? – net pats pasišlykštėjau savo buku troškimu pasilikti bet kokia kaina.

Vėl tas kraupus juokas.

Aš patogiau įsitaisė ir paklausė:

- O ką toks kaip tu gali man pasiūlyti?

Ką aš jam galiu pasiūlyti? Ką aš jam galiu pasiūlyti? Ką aš jam galiu pasiūlyti? Ką aš jam galiu pasiūlyti? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI???

- Tik pagalvok, - tęsė Aš. – juk tu visiškas nevykėlis. Tu apgailėtinas. Ką tu sugebi? Ką sugebi TU, ko nesugebu AŠ? Ką žinai TU, ko nežinai AŠ?

KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI??? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI??? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI??? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI??? KĄ AŠ JAM GALIU PASIŪLYTI???, galvojau ir galvojau aš.

Ir tada išnykau.

Prieš tai dar spėjęs išgirsti Aš sakant:

- Nieko.

I

Jokio akvariumo čia nebuvo.

„Visgi čia labai tiktų koks akvariumas…“ – galvoju aš dairydamasis į šalis. Jame plaukiotų storos auksinės žuvelės jau šiek tiek apsilupinėjusiais žvynais. Žiūrėčiau kaip jos tingiai mosikuoja pelekais ir nardo tarp savo ekskrementų.

Ji sėdėjo priešais mane ir smalsiai tyrinėjo aplinką, nes atsidūrė čia pirmą kartą. Vieta būtų net labai jauki, tik va bėda, kad čia mėsos nėra. Nei gabaliuko. Vien daržovės, vaisiai, žolelės ir dar galas žino kas.

Padavėjos apsisiautusios sariais, perėmusios kai kurias indžių manieras. Jaučiuosi it kokiame darželyje, kuriame vieną dieną visi vaikai nusprendžia žaisti „drabužių skalbyklą“, „ligoninę“ ar, kaip šiuo atveju, „Indiją“. Žūt būt siekiama sukurti egzotikos įspūdį. Kokia dar egzotika, jei mano kūnas vis dar jaučia lauke tvyrančią žvarbą, o pašonėje ilsisi paltas ir šalikas?

Iš nežinia kur kabančių kolonėlių sklinda kažkokio krišnaito giedamos mantros. Kodėl ne Bonnie „Prince“ Billy daina „I See A Darkness“? Pokalbio pradžiai ji tiktų kur kas geriau. Pasakyčiau jai, kad čia, ko gero, yra mano mėgstamiausia daina.

- Kodėl? – paklaustų jinai.

- Nes ji apie mane! – atsakyčiau stengdamasis išlaikyti savotišką intrigą (ledkalnio principas).

Tačiau aš ištraukiu iš mažo molinio indelio dantų krapštuką, padedu jį ant stalo ir sakau:

- Pakalbėkim apie šį dantų krapštuką.

- O gal geriau apie karališkuosius pingvinus?

- „Karališkuosius“? Gal norėjai pasakyti „imperatoriškuosius“?

- Koks skirtumas..?

- Milžiniškas! Tokių „karališkųjų“ pingvinų net išvis nėra.

- Atsirado mat pingvinų žinovas.

- O ką? Aš jiems neabejingas. Dar esu neabejingas baltosioms meškoms. Kaip gaila, kad jos vis dažniau ima ir paskęsta.

Mes tyliai kontempliuojame šių dienų tragediją: aplink šiaurės ašigalį vis greičiau tirpsta ledynai, o vargšės meškos ima ir paskęsta, nes neberanda ledo lyties ant kurios galėtų pailsėti.

- Aha, mane irgi sukrėtė ši informacija… – atsidūsta ji.

Mantra pasikeičia. Ir balsas jau kitas. Kažkokio sloga sergančio senio. Jis gieda kažką apie Kršną. Apie ką daugiau? Geriau jau pagarbintų kokį Kurmą. Jis su Matsya pastaruoju metu visai pamiršti. O juk be reikalo. Na ir kas, kad dabar ta nelemta Kali juga. Tai ne priežastis pamiršti Satya jugos įvykius.

Prieina padavėja. Aš paprašau raudonosios arbatos. Ji užsisako kažko pavadinto „Abrak Čai“ – tokio geltono imbiero ir citrinų karštimo, tarsi išrasto specialiai šiaurietiškoms žiemoms. Štai jums ir Indija, štai jums ir egzotika.

Dėl viso pikto žvilgteliu pro langą ir patikrinu ar dar nesninga.

Dar ne.

Kodėl?

Jau būtų pats laikas. Kartais tamsų vakarą žygiuojant šaltu grindiniu taip ir lauki, kad iš viršaus nukristų kokia snaigė. Bandytum ją pagriebti ir apžiūrėti atidžiau, bet ji visada neišvengiamai ištirspta vos prisilietus.

Būties tragizmas.

Paikas, padrikas ir banalokas įrašas
*
Stovim kažkada universiteto kiemelyje su pora bendramokslių ir atseit kalbam apie knygas. Bandau kaip nors neišsišokti, juk jos baigusios gimnazijas su dideliais vardais, o aš net nesu tikras, kuo ypatingas buvo mano kaimo mokyklėlės įkūrėjas/vardo davėjas. Sunku su tais intelektualais… Jie kalba taip užtikrintai, be menkiausios abejonės balse. Net ir klaidingas mintis dėsto su tokiu įsitikinimu, kad suabejoji dalykais, kuriuos tikrai žinai.
Staiga padariau klaidą: išsidaviau, kad man Haruki Murakami visai patinka. Kaip ir pridera, buvau nušvilptas. Kas tas Murakami? Visų pirma, jis nuobodus. Visų antra (o tai visų baisiausia) - jis yra populiarus. Visokie proliai ir pseudointelektualai jį ryte rija, kasgi gero iš jo gali būti?
Beliko atsiprašyti ir gėdingai nuleisti galvą.
Na ir tiek to…
Tačiau vėliau labai įsimąsčiau apie jo knygą „Norvegų giria”. Perskaičiau ją, berods, tris kartus - du sykius lietuviškai ir kažkodėl dar vieną sykį angliškai. Gėda. Silpnas aš žmogus, bet patiko man ta knyga ir nors tu ką… Juokitės į sveikatą.
Ten yra trys pagrindiniai veikėjai: pasakotojas, Naoko ir Midori. Apie Naoko kalbėti visai nesinori. Ne tokia ji ir įdomi. Va štai Midori tai jau visai kitas reikalas! Tokio žavaus personažo dar paieškoti reiktų. Kad ir gyva tik knygoje, ji turi daugiau gyvybės nei daugelis realių žmonių.
Aš irgi vis pasvajoju, kad į mano gyvenimą įsiveržtų sava Midori. Tokai guvi mergina tamsiomis giliomis akimis, trumpais juodais plaukais, sveikai ištvirkusi, patrakusi, mėgstanti pasigerti, kartais mirtinai užsigeidžianti cigaretės.
Dar viena sąlyga - gal ir prieš jos valią, bet jinai kažkodėl labai susidomi tavimi. Tokiais dalykais kaip kalbos maniera, atkaklus laikymasis nuošalyje, absurdiškas uždarumas ir tt. ir pan. Labai ilgai ji sau nepripažįsta šito fakto, netgi nervinasi dėl tokio sunkiai paaiškinimo savo silpnumo, lemiamą akimirką net nežino, ko norėtų labiau - pabučiuoti tave ar trenkti skambų antausį.
Tokia tad ta Midori.
Gali ją tik prisiglausti prie savęs, įbrukti nosį į tuos juodus plaukus ir sužnabždėti:
- Kaip sunku. Net skauda.
O jai sloga. Jai kone visada sloga, todėl elegantiškai trukteli atgal į išorę besiveržiantį snarglį ir sako:
- Kvaily tu kvaily. Čia gyvenimas. Jis ir privalo būti skausmingas. Aš žinau, nes esu tikra mergina.
Tada imi suprasti, kad štai šią akimirką prasideda tavo gyvenimas. Ši kvaištelėjusi, net kiek nesubrendusi asmenybė išmokys tave nebebūti vaiduokliu. Nes juk tik vaiduokliai neturi kur ir pas ką sugrįžti, nes juk tik vaiduokliai neturi, ko laukti ir kas jų lauktų…

Taip, su intelektualėmis kalbėti apie knygas nedera…

Atmintinė būsimajam sektos įkūrėjui. Pagrindiniai principai ir punktai:

1. Mąstyti ir kalboje naudoti kuo didesnius skaičius (pradedant nuo 1000)
2. Svarbiausia yra drąsa. Kuo įžūlesnė tavo idėjo, tuo geriau.
3. Kalbėti garsiai. Naudoti tik stiprius teiginius ir neiginius (pvz. Jie visi eis į pragarą! Visi jūs į pragarą neisite!). Spjaudymasis efektą tik sustiprina.
4. Pasitelkti „dramatišką gražbylystę“ ir „charizmą“.
5. Prisiimti tiesos monopolį.
6. Grasinti!
7. Cituoti. Iš kuo įvairesnių šaltinių. Taip sakant, daryti vinigretą.
8. Ką nors demonstratyviai išvaryti iš sektos.
9. Kam nors demonstratyviai atleisti.
10. Nuolankiai priminti pasekėjams, kad vis dėlto jie yra laisvi daryti taip, kaip aš sakau.